padėkit man rast tą prakeiktąją


negaliu užmigt, sėdžiu ir galvoju kas yra laimė.

visi sako, kad ji slypi tikrai ne turtuose. ne mašinose, rūbuose, aukso grandinėse ar svarovskiais žibančiuose laikrodžiuose. tai kur ji?

nes man laimė ir yra apsivilkt naują suknelę, o kitam tikriausiai nebus nieko geriau negu įsėst į naują žvilgantį ferrari. nors iš asmeninė patirties žinau, kad yra dalykų, kurių niekada niekada nekeisčiau į daiktus ir kurie suteikia daugiau laimės negu bet kas kitas pasauly.

kad ir muzika. be jos aš neįsivaizduoju nė vienos savo dienos. nes nėra nieko nuostabiau negu visu garsu klausytis savo mėgstamiausio track'o ir pamiršt visiškai viską, ypač problemas ar tave kamuojančius rūpesčius. muzika yra geriausias psichologas, su kurio nepasikalbėsi, bet bent jau nusiraminsi.

arba šokoladas ar kakava. nežinau kaip, bet saldumynai sugeba pataisyt nuotaiką. jie neištaiso to, kas tave liūdina, bet bent jau padeda apie tai negalvot ir tikrai pagerina nuotaiką.

be to, laimė yra juokas. būna, kad juokiesi, kai tikrai nesi laimingas ir atrodo, kad gyvenimas užknisa, bet be juoko tiesiog numirtume. ir kokia čia būtų laimė, jei nesugebėtum juoktis.

bet labiausiai meilė yra laimė. meilė, kai tu ją jauti ir tau jaučia tą patį. bent jau aš bandau tikėt, kad taip būna. kad tai nėra kažkas, apie ką mes skaitom ar matom filmuose, bet neegzistuoja realybėj. gal kada nors įsitikinsiu, kad tai tiesa.

žiūrėk su kuo prasidedi!

į mano ateities planus visų pirma įrašytas vienuolynas, nes ten dalina nemokamą vyną (bent jau aš taip įsivaizduoju), duoda valgyt ir šiaip - gyveni ant prikolo, nereikia nei dirbt, nei mokėt mokesčius, nors kiaurą dieną meldžiantis tikriausiai dar labiau pasišvęsčiau šėtonui, jau vien tam, kad padaryčiau vienuolynui zapadlo. be to, nesu tikra, kad mane ten priimtų, nes jau vien mano veidas sako, kad iš nieko gero nebus.

apie vienuolyną svajoju, nes abejoju, kad kada nors pavyks sukurt ką nors panašaus į šeimą. nesakau, kad ta idėja apie vaikus ir dvigulę lovą, kurioj nieko nevyksta, tik miegama, mane žavi, bet vis tiek kiekviena mergaitė turi vilties. well, išskyrus mane aišku. jei norit sužinot kodėl, keep reading.

1. visi mano maisto gaminimo sugebėjimai prasideda ir baigiaisi picos įdėjimu į mikrobangę. aaaišku, galiu ką nors užmaišyt, bet tai dažniausiai baigiasi juodais dūmais. net nebelinksma būna, kai pamatau gaisrininkus burbant kažką panašaus į 'rankos auga iš subinės'.
2. vaikai. ak, aš juos dievinu, kol tai nesusiję su manim. tikriausiai juos pamirščiau, arba vos gimusius nuvežčiau į macdonaldą ir palikčiau, kad kas nors pamaitintų.
3. darbas. visą algą išleisčiau rūbam ir saldumynam, kol suvokčiau, kad man atjungė vandenį, arba, kad jau trečia diena kažkodėl nėra elektros.
4. kadangi esu tokia pedantė, mano kambarys dažnai labiau primena savartyną, o ne kažką gyvenamo (no offence, bomžai gyvenantys šiukšlynuose). tikriausiai tam, kas pasiryžtų su manim leist dienas, tektų išsinuomuot valtį, kad kažkaip prasiskintų kelią tarp viso to gėrio.
5. esu pretty much kurčia, todėl mano kolonėlės beveik visada plyšta nuo garso. todėl jei tau patinka kalbėtis, mes būtume ne kokia pora. bet aišku, visada galima užsiimt kita veikla!
6. dievinu naktinėt, o po to pusę dienos valkiotis namie su pižama (arba be jos, čia skonio reikalas. all natural, huh?), todėl mylimajam tektų atsisveikint su saule. nuo šiol aš atliksiu jos funkciją!
7. visi gyvi organizmai aplink mane pamažu nyksta. kol kas namie turiu mamą, kuri nepamiršta, kad gėlėm neužtenka vien fotosintezės, o kartais reikia ir vendens. nes jei būtų mano valia, ko gero porą metų sėdėčiau kambary pilnam tuščių vazonų ir nesuprasčiau, kad kažko trūksta.
8. aš laužau, pametu ir net man pačiai nežinomu, bet labai magišku būdu sugebu pradangint daiktus, todėl norint su manim gyvent, tektų atsisveikint su 500lt kupiūrom, aukso dirbiniais ir automobilių rakteliais. skaudi realybė.
9. negalėtume turėt kaimynų, nes žmonės dėl nepaaiškinamų priežasčių (?) manęs bijo. kad ir kiek bandau jiems aiškint, kad nesikandžioju, jie vis linguoja galvom ir liūdnai į mane žiūri. damn, juk ten buvo tik vienas krimstelėjimas, kiek galima kartot!
10. galiu pamiršt, kad su kažkuo gyvenu. išvažiuočiau kur nors ir po savaitės prisiminčiau, kad netyčia pasiėmiau visus pinigus. deja, bet taip ir negrįžčiau, o butas tarsi savaime būtų parduotas.

jaučiu nuoskaudą tai viešindama, nes dabar jau tikrai nebeturiu vilčių. ech, yla vis tiek būtų išlindus iš maišo!