kartais aš galvoju, kad sapnų pasaulis geresnis už realybę.

ten amžinai šviečia saulė, niekada nesibaigia raffaelo, bet svarbiausia - mylimiausi žmonės niekada tavęs nepalieka, tik sapnuose arba svajonėse jie gali likti amžinai gyvi.

bet sapnai kartais ir skaudina. jie primena mums dalykus, kuriuos palikom praeity ir norėtume, kad šie niekada nesugrįžtų.


vieni geriausių sapnų yra tie, kuriuos susapnavus ryte pajunti palengvėjimą ir gali lengvai atsipūsti, nes žinai, kad viskas buvo netikra. kiek kartų prabudau visa drebėdama ir pusę nakties blaškiausi po baisaus košmaro. tačiau geriausia dalis ir yra ta, kad košmarai visada lieka košmarais. priešingai nei realybė, jie tiesiog pasimiršta ir mes gyvenam toliau.

pasitaiko rytų, kai pabundu ir pagalvė būna šlapia nuo ašarų. kartais net nepamenu ką sapnavau, bet dažniausiai jaučiuosi sukrėsta ir noriu kuo greičiau visiškai atsibust.

būna ir tokių sapnų, kai net pabudęs kelias sekundes guli užmerkęs akis ir stengiesi sustabdyt saldžią akimirką, o po to visą dieną nešiojiesi saldų jausmą širdy. iki kito sapno.

pavasarį pamestos galvos


aš noriu būt nemirtinga. gyvent rokenrolu, niekuo nesirūpint, miegot kiaurą dieną, tūsint visą naktį ir spjaut ant visų nuomonės. kiekvieną dieną leist kaip penktadienį ir dėl nieko nesigailėt.

mes visi tokie prakeiktai suvaržyti. žinau, kad esam dar tik mokiniai, bet užknisa elgtis taip kaip iš manęs tikisi. susitelkt į mokslus, nes tai užtikrina saugią ateitį, būt rimta ir pavyzdinga. nesu kvaila, suprantu kaip tai svarbu ir kad pradėjus savarankišką gyvenimą sau paspausiu ranką už įgytą išsilavinimą, bet šiuo metu aš paprasčiausiai noriu būt laisva.

laisva nuo taisyklių, tėvų aiškinimo kaip man gyvent ir ką kiekvienam žingsny daryt, aplinkinių susikaustymo, šaltumo ir nerūpėjimo. svajoju gyvent taip kaip MAN patinka. susikurt tokį požiūrį, kuris leistų nesirūpint dėl to ką apie mane galvoju kiti, bendraut su visais kaip su geriausiais draugais, vidury savaitės išlėkt į koncertą ar prie jūros. nes jei ne dabar, tai kada?

mes bėgam, nesustojam ir vis kažko prakeiktai laukiam. galvojam, kad vieną dieną dalykai pasisuks į mums norim pusę, bet iš patirties žinau, kad dažniausiai taip nebūna. todėl mano didžiausias siekis yra gyvent šia diena, džiaugtis kiekviena akimirka, pavasariu, žiema, šalčiu ir karščiu. bet kol kas to padaryt negaliu. yra dalykų manyje ir aplink mane, kurie stabdo ir galbūt amžinai stabdys.

sako, kad laisvė yra teisė rinktis. aš noriu rinktis kitokį požiūrį, kitokį gyvenimą ir brangiausius žmones įsitraukt kartu, o tuos kurie man nieko nereiškia arba sukelia blogus jausmus - palikt kažkur praeity. noriu išvykt į didelį mieste, kur net atmosfera kitokia, kur žvilgsniai ne tokie pikti ir kur gatvės pilnos skirtingų, tačiau nuostabių žmonių.

ilgos naktys, trumpos dienos. dalykai, kurie tą akimirką atrodo patys svarbiausi. gal kada nors aš išsilaisvinsiu ir tai pajusiu. būsiu fuckin hippie!

žinau, kad labai daug rašau apie meilę, verkšlenu kaip man ir visam pasauliui jos trūksta, bet tiesiog dažnai taip jaučiuosi, todėl noriu tuos negerus jausmus kur nors patalpint, kad jie mane ne taip baisiai kamuotų.

tačiau šis blog'as bus tikrai ne toks! net keista, kad šiandien jaučiuosi pozityviai nusiteikus (bet tai tikriausiai laikina. emo'iški įpročiai, my dears) ir noriu tuo pasidalint su kitais savo likimo draugais, bei pačia savimi, kad po kiek laiko galėčiau tai skaityt ir suprasčiau, kad mano užrašytos mintys yra visiška tiesa. bet labiausiai aš tiesiog nutolinu chemijos namų darbų darymą, kurių galiausiai vis tiek nedarysiu.


tiesiog aš noriu pasakyt, kad neverta verkt dėl kažko kas tau patinka, bet niekada nebus tavo. žinoma, liūdna ir puikiai tai suprantu, bet širdies skausmas galų gale visiškai sugniuždo, net jei iš pradžių jis ir atrodo romantiškas ar pnš. reikia pasistengt turėt stiprybės pamiršt ir move on. gyvenimas tęsiasi, net jeigu jums jis atrodo sustojęs. negalit tapt kitu žmogum, negalit padaryt, kad jus mylėtų visi aplinkiniai, negalit visada stengtis elgtis taip, kaip iš jūsų to tikisi kiti. esam kas esam ir jeigu kažkam tai nepatinka - puiku. nereiškia, kad tas žmogus kvailys, jį reikia niekint, jo nekęst ir maišyt su purvais, lyg nuo to pasijustumėt geriau. vieni mėgsta šokoladinius ledus, kiti braškinius, bet mes ant jų už tai nepykstam.

ir aš galiu garantuot, kad būnant savimi dėl jūsų vieną kas nors eis iš proto. nes gal jūsų labai gražus juokas, didelės žalios akys, mokat gražiai nuraust, negalit gyvent be naktinio dangaus pilno žvaigždžių ir tam kažkam to užteks. jūs būsit viskas, VISKAS ko jam kada nors reikėjo. brangiau už muziką, saulę ar šokoladą.

tuo labiau, kad artėja vasara - labiausiai pašėlęs ir tikrai pats karščiausias metų laikas iš visų. niekas nežino kas gali nutikt! ilgi vakarai prie laužo ar vienadienės išvykos prie jūros ir žvilgsniai susiskirs su kažkuo ypatingu, o tada - BOOM, you're in love.


tik noriu pasakyt, kad svarbiausia nenuvertint savęs ir niekada neprarast vilties, net kai tai atrodo pati sunkiausia užduotis. mes visi labai skirtingi ir vienodai nuostabūs. reikia tik palaukt reikiamo momento gyvenime, kad viskas išsirutuliotų sklandžiai, kaip to ir trokštat.

nors tikriausiai rytoj ar dar greičiau aš jausiuosi vieniša ir apleista, tai nesvarbu. kada nors vis tiek viskas bus tobula. gal tik savaitę, gal dieną, o gal vieną minutę, bet bus ir to gana.


mylėkit ir būkit mylimi! bučkis