žinau, kad labai daug rašau apie meilę, verkšlenu kaip man ir visam pasauliui jos trūksta, bet tiesiog dažnai taip jaučiuosi, todėl noriu tuos negerus jausmus kur nors patalpint, kad jie mane ne taip baisiai kamuotų.

tačiau šis blog'as bus tikrai ne toks! net keista, kad šiandien jaučiuosi pozityviai nusiteikus (bet tai tikriausiai laikina. emo'iški įpročiai, my dears) ir noriu tuo pasidalint su kitais savo likimo draugais, bei pačia savimi, kad po kiek laiko galėčiau tai skaityt ir suprasčiau, kad mano užrašytos mintys yra visiška tiesa. bet labiausiai aš tiesiog nutolinu chemijos namų darbų darymą, kurių galiausiai vis tiek nedarysiu.


tiesiog aš noriu pasakyt, kad neverta verkt dėl kažko kas tau patinka, bet niekada nebus tavo. žinoma, liūdna ir puikiai tai suprantu, bet širdies skausmas galų gale visiškai sugniuždo, net jei iš pradžių jis ir atrodo romantiškas ar pnš. reikia pasistengt turėt stiprybės pamiršt ir move on. gyvenimas tęsiasi, net jeigu jums jis atrodo sustojęs. negalit tapt kitu žmogum, negalit padaryt, kad jus mylėtų visi aplinkiniai, negalit visada stengtis elgtis taip, kaip iš jūsų to tikisi kiti. esam kas esam ir jeigu kažkam tai nepatinka - puiku. nereiškia, kad tas žmogus kvailys, jį reikia niekint, jo nekęst ir maišyt su purvais, lyg nuo to pasijustumėt geriau. vieni mėgsta šokoladinius ledus, kiti braškinius, bet mes ant jų už tai nepykstam.

ir aš galiu garantuot, kad būnant savimi dėl jūsų vieną kas nors eis iš proto. nes gal jūsų labai gražus juokas, didelės žalios akys, mokat gražiai nuraust, negalit gyvent be naktinio dangaus pilno žvaigždžių ir tam kažkam to užteks. jūs būsit viskas, VISKAS ko jam kada nors reikėjo. brangiau už muziką, saulę ar šokoladą.

tuo labiau, kad artėja vasara - labiausiai pašėlęs ir tikrai pats karščiausias metų laikas iš visų. niekas nežino kas gali nutikt! ilgi vakarai prie laužo ar vienadienės išvykos prie jūros ir žvilgsniai susiskirs su kažkuo ypatingu, o tada - BOOM, you're in love.


tik noriu pasakyt, kad svarbiausia nenuvertint savęs ir niekada neprarast vilties, net kai tai atrodo pati sunkiausia užduotis. mes visi labai skirtingi ir vienodai nuostabūs. reikia tik palaukt reikiamo momento gyvenime, kad viskas išsirutuliotų sklandžiai, kaip to ir trokštat.

nors tikriausiai rytoj ar dar greičiau aš jausiuosi vieniša ir apleista, tai nesvarbu. kada nors vis tiek viskas bus tobula. gal tik savaitę, gal dieną, o gal vieną minutę, bet bus ir to gana.


mylėkit ir būkit mylimi! bučkis