2011 m. rugpjūčio 29 d., pirmadienis

it's autumn, sugar



pernai rašiau blog'ą apie tai, kaip pasiilgsiu praėjusios vasaros, kaip nenoriu į mokyklą ir pnš. bet tiesa ta, kad visiškai nejaučiu tos slogios nuotaikos šiemet.

nesu taip jau džiaugsmingai nusiteikus mokslų atžvilgiu, bet ruduo man atrodo kaip maloni atgaiva. šią vasarą jaučiausi absoliučiai pasiklydus (tai dažna mano būsena), nesulaukiau iš jos to ko tikėjausi (nors pripažinkim, mano lūkesčiai dažnai būna kiek perdėti) ir apskritai manau, kad jai atėjo laikas baigtis.


tikriausiai daug kas su manim nesutiks, sakydami, kad vasara yra pats geriausias laikas metuose ir aš visiškai jums pritariu, mielieji! bet šiais metais man siaubingai nusibodo saulė, greitai lekiančios ir viena į kitą labai panašios dienos. jaučiu baisų ilgesį minkštiems megztiniams, džinsams ir maloniai šilumai, kai grįžti namo visas sužvarbęs. ilgiuosi spalvotų lapų, nuklojančių gatves ir tiesiog trokštu, kad vyktų kažkokios permainos.

mokykla, ko gero, yra viena iš jų. rugsėjo pirma bus baaaisiai įdomi! pamatysim visus žmones, kurių neteko regėt visą vasarą, kaip jie pasikeitė, o jie pamatys mus. ir galės žavėtis arba nekęst, bet kam tai rūpi - svarbiausia pačiam žinot, kad esi nuostabus, o to iš tavęs niekas negali atimt.
aišku, prasidėjus normalioms pamokoms ir užmiršus naujus įspūdžius pasinersim į rutiną, bet nuo to niekur nepabėgsi. teks iš peties padirbėt, o kur dar niūrioji rudens pusė - visas tas lietus, sušalę pirštai ir permirkę kojos.


bet šįkart, kad ir kaip stebiuosi pati savimi, aš žiūriu į tai labai teigiamai! be to, laukia mano šešioliktasis gimtadienis ir netgi nesitikėdama nieko ypatingo labai jo laukiu. ne dėl to, kad tikiuosi kažkokių supermega dovanų ar ruošiuosi jį atšvęst crazy bitches style, bet dėl paties amžiaus. šešiolikos tikiuosi pagaliau susivokt ko noriu ir kas esu.
linkiu šį rudenį ir jums pasiekt to paties! bučkis

2011 m. rugpjūčio 18 d., ketvirtadienis

mano mylimiausioji pusseserė Julita man kažkada sakė :
- dabar visi stengiasi išsiskirt iš minios. o aš specialiai taip nebedarau.
taigi, ji išsiskiria iš kitų tuo, kad stengiasi neišsiskirt. ne, tai visai ne paradoksalu.

aš pati irgi stengiuosi nebūt tokia kaip visi, bet yra dalykų, kurių nesugebu kontroliuot ir jie kitiems gali pasirodyt labai keisti. pavyzdžiui :

1. aš nenoriu ištekėt. bent jau dabar man taip atrodo. žinau, kad po daug metų man viskas gali atrodyt visai kitaip, bet dabar mano nuomonė būtent tokia. nenoriu apsikeist aukso žiedais (wtf, auksas) su kažkuo, ko vieną rytą suprasiu visai nepažįstanti. meilės noriu kaip ir tikriausiai visiškai visi žmonės, bet nematau prasmės pasirašinėt popierių, prisiekinėt prieš dievą ir panašiai. tai reikalinga tik tiems, kurie ieško saugumo, garantijų ir bijo tą, kuris yra šalia labai lengvai prarast. bet jei norės, tas special someone ir taip išeis. jam tiesiog bus daugiau papildomo užsiknisimo ieškant advokato.


2. aš nenoriu turėt vaikų. manau, kad su metais tai irgi pasikeis, bet kol kas neturiu jokio motiniško instinkto. aaaišku, maži vaikai mieli, kai nerėkia arba miega, bet jie varžo ir priešingai nei susituokus, tu negali tiesiog išsiskirt. vaikai yra visam gyvenimui ir nuo tada, kai iš savęs išstumi mažąjį monstrą, JIS tampa tavo gyvenimu. nežinau ar kada nors būsiu pasiruošus tokiam dideliam žingsniui. esu per didelė egoistė ir noriu gyventi savo gyvenimą.


3. aš nenoriu išmokt vairuot, bent jau ne iš karto, kai man sukaks aštuoniolika, nes visas tas skubėjimas man tikrai ne prie širdies. bijau vien minties apie man suteiktą galią valdyt automobilį. puikiai žinau, kad visiškai neturiu koordinacijos ir galiu pasiklyst net savo gimtajam miestely, kuris užima vidutiniškai tiek vietos, kiek turtingo žmogaus didelis kiemas. be to, mėgstu laužyt daiktus ir sukelt nelaimes bei visaip kitaip sufail'int, todėl nenoriu net įsivaizduot kiek žalos padaryčiau pastatams/nekaltiems piliečiams/sau. man patinka važinėtis traukiniais ir dviračiu, nors turint mašiną viskas yra daug paprasčiau, nes gali keliaut kur nori nuo nieko nepriklausydamas. net jei kažkokiu bodu ir gaučiau vairuotojo teises, nenorėčiau būti viena iš tų, kurie tai sureikšmina, mato būtinybę visur ir visada keliaut vien automobiliu ir blizgina jį iki veidrodžio lygio.


tokia jau aš su savo požiūriu.

2011 m. liepos 8 d., penktadienis

grimztant į EMO liūną


man tiesiog fiziškai skauda pagalvojus apie mokyklą.
žinau, kad dar liko beveik pusė vasaros, bet laikas taip greitai bėga. nesigailėčiau pralekiančių dienų, jei jos būtų bet ko nors VERTOS. tiesiog taip nėra. tikriausiai dar niekada nejaučiau tokio baisaus nuobodulio. dažniausiai išėjus iš namų ir susitikus su žmonėm, kurie priverčia mane juoktis iki ašarų, reikalai pasitaiso, bet šįkart taip nėra.


nebegaliu net pagalvot apie vietas, kuriose kone kasdien leidžiu laiką. maximos aikštelė, mūsų numylėtasis rajonas, viskas taip įgrisę, kad dažniausiai norisi kaukt. ir svarbiausia, kad aš net nenumanau kaip visa tai pakeisti.

išsikraustyt? laikau tai šaunia išeitimi, bet mano tėvai deja taip nemano. jie turi mažutėlę alergiją didmiesčiams ir yra beprotiškai prisirišę prie savo jaukaus, saugaus, žiovulį ir depresiją keliančio miestelio, kur gandai sklinda šviesos greičiu ir medžių populiacija yra didesnė negu žmonių.

susirast naujos veiklos? patikėkit, aš bandžiau. mąsčiau apie dalykus, kuriuos galėčiau daryti, bet niekas taip ir neatėjo į galvą. kartais nutinka tikrai šaunių dalykų, kaip lakstymas lauke smarkiai siautėjant lietui, pasaulio pabaigos šventė ir panašus stuff, bet ir jie galiausiai baigiasi. o tada tenka grįžt į realybę.

blogiausiai jaučiuosi, kai pagalvoju apie ateinančius mokslo metus, apie bandomuosius egzaminus ir kad viskas vėl prasidės iš naujo. nupirkit man ginklą ir įremkit į smilkinį.

2011 m. gegužės 16 d., pirmadienis

kartais aš galvoju, kad sapnų pasaulis geresnis už realybę.

ten amžinai šviečia saulė, niekada nesibaigia raffaelo, bet svarbiausia - mylimiausi žmonės niekada tavęs nepalieka, tik sapnuose arba svajonėse jie gali likti amžinai gyvi.

bet sapnai kartais ir skaudina. jie primena mums dalykus, kuriuos palikom praeity ir norėtume, kad šie niekada nesugrįžtų.


vieni geriausių sapnų yra tie, kuriuos susapnavus ryte pajunti palengvėjimą ir gali lengvai atsipūsti, nes žinai, kad viskas buvo netikra. kiek kartų prabudau visa drebėdama ir pusę nakties blaškiausi po baisaus košmaro. tačiau geriausia dalis ir yra ta, kad košmarai visada lieka košmarais. priešingai nei realybė, jie tiesiog pasimiršta ir mes gyvenam toliau.

pasitaiko rytų, kai pabundu ir pagalvė būna šlapia nuo ašarų. kartais net nepamenu ką sapnavau, bet dažniausiai jaučiuosi sukrėsta ir noriu kuo greičiau visiškai atsibust.

būna ir tokių sapnų, kai net pabudęs kelias sekundes guli užmerkęs akis ir stengiesi sustabdyt saldžią akimirką, o po to visą dieną nešiojiesi saldų jausmą širdy. iki kito sapno.

2011 m. gegužės 9 d., pirmadienis

pavasarį pamestos galvos


aš noriu būt nemirtinga. gyvent rokenrolu, niekuo nesirūpint, miegot kiaurą dieną, tūsint visą naktį ir spjaut ant visų nuomonės. kiekvieną dieną leist kaip penktadienį ir dėl nieko nesigailėt.

mes visi tokie prakeiktai suvaržyti. žinau, kad esam dar tik mokiniai, bet užknisa elgtis taip kaip iš manęs tikisi. susitelkt į mokslus, nes tai užtikrina saugią ateitį, būt rimta ir pavyzdinga. nesu kvaila, suprantu kaip tai svarbu ir kad pradėjus savarankišką gyvenimą sau paspausiu ranką už įgytą išsilavinimą, bet šiuo metu aš paprasčiausiai noriu būt laisva.

laisva nuo taisyklių, tėvų aiškinimo kaip man gyvent ir ką kiekvienam žingsny daryt, aplinkinių susikaustymo, šaltumo ir nerūpėjimo. svajoju gyvent taip kaip MAN patinka. susikurt tokį požiūrį, kuris leistų nesirūpint dėl to ką apie mane galvoju kiti, bendraut su visais kaip su geriausiais draugais, vidury savaitės išlėkt į koncertą ar prie jūros. nes jei ne dabar, tai kada?

mes bėgam, nesustojam ir vis kažko prakeiktai laukiam. galvojam, kad vieną dieną dalykai pasisuks į mums norim pusę, bet iš patirties žinau, kad dažniausiai taip nebūna. todėl mano didžiausias siekis yra gyvent šia diena, džiaugtis kiekviena akimirka, pavasariu, žiema, šalčiu ir karščiu. bet kol kas to padaryt negaliu. yra dalykų manyje ir aplink mane, kurie stabdo ir galbūt amžinai stabdys.

sako, kad laisvė yra teisė rinktis. aš noriu rinktis kitokį požiūrį, kitokį gyvenimą ir brangiausius žmones įsitraukt kartu, o tuos kurie man nieko nereiškia arba sukelia blogus jausmus - palikt kažkur praeity. noriu išvykt į didelį mieste, kur net atmosfera kitokia, kur žvilgsniai ne tokie pikti ir kur gatvės pilnos skirtingų, tačiau nuostabių žmonių.

ilgos naktys, trumpos dienos. dalykai, kurie tą akimirką atrodo patys svarbiausi. gal kada nors aš išsilaisvinsiu ir tai pajusiu. būsiu fuckin hippie!

2011 m. gegužės 2 d., pirmadienis

žinau, kad labai daug rašau apie meilę, verkšlenu kaip man ir visam pasauliui jos trūksta, bet tiesiog dažnai taip jaučiuosi, todėl noriu tuos negerus jausmus kur nors patalpint, kad jie mane ne taip baisiai kamuotų.

tačiau šis blog'as bus tikrai ne toks! net keista, kad šiandien jaučiuosi pozityviai nusiteikus (bet tai tikriausiai laikina. emo'iški įpročiai, my dears) ir noriu tuo pasidalint su kitais savo likimo draugais, bei pačia savimi, kad po kiek laiko galėčiau tai skaityt ir suprasčiau, kad mano užrašytos mintys yra visiška tiesa. bet labiausiai aš tiesiog nutolinu chemijos namų darbų darymą, kurių galiausiai vis tiek nedarysiu.


tiesiog aš noriu pasakyt, kad neverta verkt dėl kažko kas tau patinka, bet niekada nebus tavo. žinoma, liūdna ir puikiai tai suprantu, bet širdies skausmas galų gale visiškai sugniuždo, net jei iš pradžių jis ir atrodo romantiškas ar pnš. reikia pasistengt turėt stiprybės pamiršt ir move on. gyvenimas tęsiasi, net jeigu jums jis atrodo sustojęs. negalit tapt kitu žmogum, negalit padaryt, kad jus mylėtų visi aplinkiniai, negalit visada stengtis elgtis taip, kaip iš jūsų to tikisi kiti. esam kas esam ir jeigu kažkam tai nepatinka - puiku. nereiškia, kad tas žmogus kvailys, jį reikia niekint, jo nekęst ir maišyt su purvais, lyg nuo to pasijustumėt geriau. vieni mėgsta šokoladinius ledus, kiti braškinius, bet mes ant jų už tai nepykstam.

ir aš galiu garantuot, kad būnant savimi dėl jūsų vieną kas nors eis iš proto. nes gal jūsų labai gražus juokas, didelės žalios akys, mokat gražiai nuraust, negalit gyvent be naktinio dangaus pilno žvaigždžių ir tam kažkam to užteks. jūs būsit viskas, VISKAS ko jam kada nors reikėjo. brangiau už muziką, saulę ar šokoladą.

tuo labiau, kad artėja vasara - labiausiai pašėlęs ir tikrai pats karščiausias metų laikas iš visų. niekas nežino kas gali nutikt! ilgi vakarai prie laužo ar vienadienės išvykos prie jūros ir žvilgsniai susiskirs su kažkuo ypatingu, o tada - BOOM, you're in love.


tik noriu pasakyt, kad svarbiausia nenuvertint savęs ir niekada neprarast vilties, net kai tai atrodo pati sunkiausia užduotis. mes visi labai skirtingi ir vienodai nuostabūs. reikia tik palaukt reikiamo momento gyvenime, kad viskas išsirutuliotų sklandžiai, kaip to ir trokštat.

nors tikriausiai rytoj ar dar greičiau aš jausiuosi vieniša ir apleista, tai nesvarbu. kada nors vis tiek viskas bus tobula. gal tik savaitę, gal dieną, o gal vieną minutę, bet bus ir to gana.


mylėkit ir būkit mylimi! bučkis

2011 m. balandžio 27 d., trečiadienis

padėkit man rast tą prakeiktąją


negaliu užmigt, sėdžiu ir galvoju kas yra laimė.

visi sako, kad ji slypi tikrai ne turtuose. ne mašinose, rūbuose, aukso grandinėse ar svarovskiais žibančiuose laikrodžiuose. tai kur ji?

nes man laimė ir yra apsivilkt naują suknelę, o kitam tikriausiai nebus nieko geriau negu įsėst į naują žvilgantį ferrari. nors iš asmeninė patirties žinau, kad yra dalykų, kurių niekada niekada nekeisčiau į daiktus ir kurie suteikia daugiau laimės negu bet kas kitas pasauly.

kad ir muzika. be jos aš neįsivaizduoju nė vienos savo dienos. nes nėra nieko nuostabiau negu visu garsu klausytis savo mėgstamiausio track'o ir pamiršt visiškai viską, ypač problemas ar tave kamuojančius rūpesčius. muzika yra geriausias psichologas, su kurio nepasikalbėsi, bet bent jau nusiraminsi.

arba šokoladas ar kakava. nežinau kaip, bet saldumynai sugeba pataisyt nuotaiką. jie neištaiso to, kas tave liūdina, bet bent jau padeda apie tai negalvot ir tikrai pagerina nuotaiką.

be to, laimė yra juokas. būna, kad juokiesi, kai tikrai nesi laimingas ir atrodo, kad gyvenimas užknisa, bet be juoko tiesiog numirtume. ir kokia čia būtų laimė, jei nesugebėtum juoktis.

bet labiausiai meilė yra laimė. meilė, kai tu ją jauti ir tau jaučia tą patį. bent jau aš bandau tikėt, kad taip būna. kad tai nėra kažkas, apie ką mes skaitom ar matom filmuose, bet neegzistuoja realybėj. gal kada nors įsitikinsiu, kad tai tiesa.

2011 m. balandžio 6 d., trečiadienis

žiūrėk su kuo prasidedi!


į mano ateities planus visų pirma įrašytas vienuolynas, nes ten dalina nemokamą vyną (bent jau aš taip įsivaizduoju), duoda valgyt ir šiaip - gyveni ant prikolo, nereikia nei dirbt, nei mokėt mokesčius, nors kiaurą dieną meldžiantis tikriausiai dar labiau pasišvęsčiau šėtonui, jau vien tam, kad padaryčiau vienuolynui zapadlo. be to, nesu tikra, kad mane ten priimtų, nes jau vien mano veidas sako, kad iš nieko gero nebus.
apie vienuolyną svajoju, nes abejoju, kad kada nors pavyks sukurt ką nors panašaus į šeimą. nesakau, kad ta idėja apie vaikus ir dvigulę lovą, kurioj nieko nevyksta, tik miegama, mane žavi, bet vis tiek kiekviena mergaitė turi vilties. well, išskyrus mane aišku. jei norit sužinot kodėl, keep reading.
  1. visi mano maisto gaminimo sugebėjimai prasideda ir baigiaisi picos įdėjimu į mikrobangę. aaaišku, galiu ką nors užmaišyt, bet tai dažniausiai baigiasi juodais dūmais. net nebelinksma būna, kai pamatau gaisrininkus burbant kažką panašaus į 'rankos auga iš subinės'.
  2. vaikai. ak, aš juos dievinu, kol tai nesusiję su manim. tikriausiai juos pamirščiau, arba vos gimusius nuvežčiau į macdonaldą ir palikčiau, kad kas nors pamaitintų.
  3. darbas. visą algą išleisčiau rūbam ir saldumynam, kol suvokčiau, kad man atjungė vandenį, arba, kad jau trečia diena kažkodėl nėra elektros.
  4. kadangi esu tokia pedantė, mano kambarys dažnai labiau primena savartyną, o ne kažką gyvenamo (no offence, bomžai gyvenantys šiukšlynuose). tikriausiai tam, kas pasiryžtų su manim leist dienas, tektų išsinuomuot valtį, kad kažkaip prasiskintų kelią tarp viso to gėrio.
  5. esu pretty much kurčia, todėl mano kolonėlės beveik visada plyšta nuo garso. todėl jei tau patinka kalbėtis, mes būtume ne kokia pora. bet aišku, visada galima užsiimt kita veikla!
  6. dievinu naktinėt, o po to pusę dienos valkiotis namie su pižama (arba be jos, čia skonio reikalas. all natural, huh?), todėl mylimajam tektų atsisveikint su saule. nuo šiol aš atliksiu jos funkciją!
  7. visi gyvi organizmai aplink mane pamažu nyksta. kol kas namie turiu mamą, kuri nepamiršta, kad gėlėm neužtenka vien fotosintezės, o kartais reikia ir vendens. nes jei būtų mano valia, ko gero porą metų sėdėčiau kambary pilnam tuščių vazonų ir nesuprasčiau, kad kažko trūksta.
  8. aš laužau, pametu ir net man pačiai nežinomu, bet labai magišku būdu sugebu pradangint daiktus, todėl norint su manim gyvent, tektų atsisveikint su 500lt kupiūrom, aukso dirbiniais ir automobilių rakteliais. skaudi realybė.
  9. negalėtume turėt kaimynų, nes žmonės dėl nepaaiškinamų priežasčių (?) manęs bijo. kad ir kiek bandau jiems aiškint, kad nesikandžioju, jie vis linguoja galvom ir liūdnai į mane žiūri. damn, juk ten buvo tik vienas krimstelėjimas, kiek galima kartot!
  10. galiu pamiršt, kad su kažkuo gyvenu. išvažiuočiau kur nors ir po savaitės prisiminčiau, kad netyčia pasiėmiau visus pinigus. deja, bet taip ir negrįžčiau, o butas tarsi savaime būtų parduotas.
jaučiu nuoskaudą tai viešindama, nes dabar jau tikrai nebeturiu vilčių. ech, yla vis tiek būtų išlindus iš maišo!

2011 m. vasario 23 d., trečiadienis

97 dalykai, dėl kurių verta gyvent :
  1. laikas, kai naktį pabundi ir supranti, kad dar turi laiko miegui.
  2. pavasario rytas.
  3. maudytis lyjant.
  4. kavos kvapas.
  5. jausmas, kai išgirsti sms'o garsą ir supranti, kad kažkam tavęs reikia.
  6. naujo piešinio piešimas.
  7. jaudulys, kai nežinai kas nutiks rytoj.
  8. nauji ir dar nepažinti žmonės.
  9. geriausio draugo apkabinimas.
  10. tiesiog apkabinimas.
  11. ilgai laukta kelionė namo.
  12. lietus už lango.
  13. snaigės plaukuose.
  14. šiltos kojinės ant sušalusių kojų.
  15. laužo šviesa.
  16. pasiplaukiojimas naktį po ežerą.
  17. krentančios žvaigždės ir dar tik besipildantys norai.
  18. muzika.
  19. sapnai.
  20. nauja šukuosena.
  21. pusryčiai į lovą.
  22. filmai ir knygos, kurie priverčia verkt ir juoktis.
  23. jūros ošimas.
  24. kieno nors juokas.
  25. atostogos.
  26. šokoladas.
  27. laikymasis už rankų.
  28. šaltas vanduo tarp pirštų.
  29. pirma vasaros diena.
  30. geros idėjos, užgismtstančios, kai tu jų visai nesitikėjai.
  31. dienoraščio rašymas.
  32. apsipirkinėjimas.
  33. stovyklavimas.
  34. ilgi naktiniai pokalbiai.
  35. inside jokes, kurie verčia jus pasijusti žinant kažkokią paslaptį.
  36. besileidžianti saulė.
  37. seniai matyti pažįstami.
  38. nematytos vietos.
  39. nepatirti jausmai.
  40. nakvynė palapinėje.
  41. šokinėjimas nuo tiltelio.
  42. maudymasis sniege.
  43. karštas dušas ir putų vonia.
  44. šampano burbuliukai.
  45. šaltųjų ugnelių šviesos naujųjų metų naktį.
  46. mirksintis skype ženkliukas, kai jautiesi forever alone.
  47. kalėdinių dovanų rinkimas.
  48. mėgstamos grupės koncertas.
  49. šokiai iki paryčių, kai grįžus namo nebejauti kojų.
  50. paslaptys.
  51. maisto gaminimas su gerais draugais, per daug nekreipiant dėmesio į patį patiekalą.
  52. kriauklių rinkimas pajūry.
  53. senų nuotraukų peržiūros.
  54. prisiminimai.
  55. nespalvoti prancūziški filmai.
  56. kalėdiniai filmai.
  57. gera kitų nuomonė apie tave.
  58. kvailystės.
  59. cigarečių dūmai.
  60. pasižadėjimai sau ir kitiems.
  61. obelų ir vyšnių žydėjimas.
  62. naktis.
  63. važinėjimasis dviračiu.
  64. šokinėjimas per balas.
  65. ritinėjimasis per drėgną žolę.
  66. vaivorykštė.
  67. kino teatras ir saldus popkornų kvapas jame.
  68. bėgiojimas rytais, net jei tai one morning's thing.
  69. citatos, kurias mes užsirašom ir visada nešiojamės giliai kišenėj.
  70. geri linkėjimai.
  71. talismanai, kurie net jei mūsų ir neapsaugo, vis tiek daug reiškia.
  72. ant rankos nutūpęs drugelis.
  73. įvairiausi sąrašai.
  74. užrašų knygelės, kurias atradę prisimenam kuo kažkada buvom.
  75. laiškai.
  76. video įrašai, kurie nuo juoko priverčia voliotis ant grindų.
  77. tingūs sekmadieniai.
  78. siautulingi penktadieniai.
  79. neįgyvendinamų planų kūrimas.
  80. atrasti daiktai, kuriuos manėm pametę.
  81. labai gera diena po daugelio blogų.
  82. besibučiuojančios poros, suteikiančios mums viltį ir aišku pavydą.
  83. saldus susitaikymas.
  84. žinojimas, kad kažkas tave myli.
  85. užsispyrimas.
  86. tikslų įgyvendinimas.
  87. vietos, į kurias pagaliau sugrįžom.
  88. židinio skleidžiama šiluma.
  89. indelis ledų indelis niūrų vakarą.
  90. drabužis, pilnas svetimo aromato, kurį norisi vilkėti for days.
  91. didelio miesto šviesos.
  92. praeivių šypsenos.
  93. atrakcionų parkai.
  94. staigmenos.
  95. buvimas tuo kuo nori būti.
  96. mėnulio pilnatis.
  97. ateitis.

2011 m. sausio 25 d., antradienis


Muzika.Muzika.Muzika 2.0

me again.
noriu papildyt savo mėgiamų grupių sąrašėlį (pirma dalis yra pats seniausias blog'as, jei jums įdomu), nes supratau, kad nuo to laiko atradau daug daug geros muzikos kuria noriu su jumis pasidalint!
But if you're an YVA fan, STAY AWAY FROM YOUR COMPUTER. unless you want for your ears to fall off, just like my mom's are about to

  • The Killers. Žinau juos gana seniai, bet tik iš keleto dainų ir nė NEĮSIVAIZDAVAU, kad jų pirmasis albumas "ot Fuss" yra toks nuostabus! net nemoku paaiškint to jausmo, kuris apima klausantis daugumos track'ų. dainos tokios tamsios, o lyrics'ai išvis yum! Dar bandžiau klausytis "Sam's Town", bet iš jo mane sužavėjo tik "Read My Mind" (kuri yra absoliučiai tobula), "When You Were Young" ir "Bones". bet who knows, gal vėliau negalėsiu nustot jo klausytis! nes kaip fob'ai sakė vienoj savo dainoj "The songs you grow to like, never stick at first" (jaučiuosi tokia šauni juos cituodama), ir aš visiškai tam pritariu! dauguma dainų kurias labai greitai pamėgstu, greitai ir išgaruoja, bet tų, kurias prisijaukinu, niekada ir nebepaleidžiu.


  • The Drums. jie tokie keisti, o aš negaliu gyvent be keistumo! drums'ų muzika labai skiriasi nuo to ką dauguma šiuolaikinių grupių groja ir tai yra paaasaka. jie groja indie pop (šiek tiek primenantį 70's maybe?) su neaiškios kilmės tekstais ir nerealiais klipais. žodžiu, adorable. mano mėgstamiausios daina yra "I Felt Stupid", bet ir kitos neatsilieka. visas albumas "Summer!" atitinka savo pavadinimą - primena paplūdimį ir saulę. o kitas jų šedevras pačios grupės pavadinimu "The Drums" irgi yra geras, bet jis manęs kažkodėl taip labai neužkabino.


  • Kings Of Leon. mėgstu juos jau kiek seniau, nuo "Sex On Fire" laikų, bet rašau apie šitą grupę tik dabar todėl, kad jų albumas "Come Around Sundown" yra tikras gardumėlis. nah, prie jo nelengva priprast ir tai nėra kažkas ko aš be pertraukos klausyčiausi, bet tokių dainų gera klausytis. "Pickup Truck", "Mary" arba "Back Down South" nuskraidina mane į kitą planetą.


  • The Script. už tai, kad juos mėgstu turiu būt dėkinga savo broliui. todėl, dėkui, Jonai! apie jų debiutinį albumą "The Script" (tikiuosi, kad jis debiutinis, kitaip fail man. aš per tingi pagoogle'int) mažai turiu ką pasakyt, nes tų dainų klausiausi gal prieš porą metų ir tik keletas vis dar yra mano pc'e. Bet "Science&Faith" tikrai nuostabus. ypač dėl to, kad sukelia man daug nuostabių prisiminimų. gal taip nutiks ir jums, trūksta tik nulėkt į torrent'us ir padownload'int!


  • The Young Veins. šiaip tikriausiai jų nesiklausyčiau, bet kitaip negaliu, nes grupės įkūrėjai yra John ir Ryan, buvę P! ATD nariai, taigi, pareiga šaukia. nepasakyčiau, kad dainos yra įsimintos, bet neblogos. gal su kitais albumais jiems pasiseks geriau, bet kol kas skaičiau nemažai pasisakymų, kad jie skamba kaip prasta The Beatles kopija. nors man visai patinka. paklausykit, gal patiks!



lyg ir viskas. stay tuned, nes aš niekada nenurimsiu ieškodama kokio nors naujo gardumyno savo ausiai.
ir dar. atsiprašau už visus angliškus žodžius ir frazes, šiaip manęs jie nenervina, bet kai paskaitau kartais tikrai apima depresija. oh well! tikriausiai aš anglėju. but it's a good thing.

2011 m. sausio 11 d., antradienis

Walk walk, fashion, baby

aš nesu mados ikona (nebent sarkastiškąja prasme) ir geriausias dėmesys kurio susilaukiu yra smerkiantys žvilgsniai. būna dienų kai apsivelku ką nors atrodančio kvailai, o kitą dieną to labai gailiuosi, bet eksperimentuot visada verta, nes tai žymiai geriau už nuobodulį.
domiuosi mada ir net jei ne visada suspėju su tendencijomis (tam reikia daug pinigų, be to mes nenorim tapt aukomis, huh?) manau, kad maždaug numanau, kas atrodo gerai ir kas ne. o kadangi aš gyvenu tokioj nuostabioj vietoj, kur haute couture yra laikoma nesuvokiama sąvoka, prisižiūriu daug įkvepiančių pavyzdžių. štai keletas, mano manymu, siaubingų ir nedovanotinų mados klaidų :

  • tikriausiai pats blogiausias dalykas yra pigumas. nebūtina pirkt kažką super prašmatnaus, kad atrodytum gražiai, bet prašau, laikykis atokiau turgaus. mano alternatyva, kai negaliu pirkt pirminėse parduotuvėse, yra second-hand'ai. sakykit ką norit, jie nuostabūs! sumaišius seną dvidešimties metų drabužį, kažkada nešiotą šimtametės senutės, su gražiu aksesuaru išeina kažkas fantastiško. ..dažniausiai.
  • lakinės rankinės. god, tas akinantis jų blizgesys. lyg žiūrėtum į saulę. labai negražią, pigią saulę.
  • platėjantys džinsai. aš visom keturiom už plačias klasikines kelnes, bet džinsai??? mes juk ne hipiai. mums dar labai toli iki tų žolę rūkančių, taika tikinčių gėlių vaikų.
  • batai smailais arba keturkampiais priekiais. dieve, tokius mano mama nešiojo prieš 10 metų, o jūs ne mano mama, right?
  • dryžuotos kojinės. atsiprašau, bet tai tiesiog darželinukų atributas.
  • super duper nenatūralios spalvos. mes nesam kelio ženklai, kad šviestume tamsoj, tad kam ta ryškiai oranžinė arba žalia? tiesiog nusipirkim atšvaitus.
  • per dideli, per daug blizgūs ir netikri. taip, tai fake brangakmeniai! nieko tragiško, jeigu jie jums ant kaklo (nors viskam yra ribos), bet kai jie persikelia ant drabužių, tai jau nusikaltimas.
  • auksu ir sidabru žėrintys bateliai arba rankinės. kalėdos jau baigėsi ir mums nebereikia žibančių žaisliukų. bent jau iki kitų metų.
  • sijonai iki žemės. jie tinka senutėm ir 'apelsino žievelę' turinčiom moterim bet net ir tuo atveju yra pėdkelnės. kartais šis dalykas atleidžiamas, pavyzdžiui jeigu sijonas besiplaikstantis ir lengvo audinio, bet tik ne DŽINSINIS. jis gali atlikt nebent dulkių siurblio vaidmenį nuolat besivilkdamas žeme.
  • ir paskutinis mano patarimas - niekada nederinkit per daug audinio raštų, nebent labai pasitikit savim arba žinot, kad tai tikrai gerai atrodo. nes taškeliai, linijos, gėlių raštai ir etc. vienam derinuky nelabai išsitenka. nebent norit, kad kam nors į jus bežiūrint imtų svaigt galva. tada good luck!
atsiprašau, jei išvardinau visus jūsų spintoj esančius drabužius, my bad. per daug nesigilinkit nė į vieną žodį kurį parašiau, nes mano pačios skonis irgi gali būt gana am. .. subtilus. :D tiesiog norėjau pasidalint savo nuomone.
stay away from gariūnai!
xx