2011 m. rugpjūčio 29 d., pirmadienis

it's autumn, sugar



pernai rašiau blog'ą apie tai, kaip pasiilgsiu praėjusios vasaros, kaip nenoriu į mokyklą ir pnš. bet tiesa ta, kad visiškai nejaučiu tos slogios nuotaikos šiemet.

nesu taip jau džiaugsmingai nusiteikus mokslų atžvilgiu, bet ruduo man atrodo kaip maloni atgaiva. šią vasarą jaučiausi absoliučiai pasiklydus (tai dažna mano būsena), nesulaukiau iš jos to ko tikėjausi (nors pripažinkim, mano lūkesčiai dažnai būna kiek perdėti) ir apskritai manau, kad jai atėjo laikas baigtis.


tikriausiai daug kas su manim nesutiks, sakydami, kad vasara yra pats geriausias laikas metuose ir aš visiškai jums pritariu, mielieji! bet šiais metais man siaubingai nusibodo saulė, greitai lekiančios ir viena į kitą labai panašios dienos. jaučiu baisų ilgesį minkštiems megztiniams, džinsams ir maloniai šilumai, kai grįžti namo visas sužvarbęs. ilgiuosi spalvotų lapų, nuklojančių gatves ir tiesiog trokštu, kad vyktų kažkokios permainos.

mokykla, ko gero, yra viena iš jų. rugsėjo pirma bus baaaisiai įdomi! pamatysim visus žmones, kurių neteko regėt visą vasarą, kaip jie pasikeitė, o jie pamatys mus. ir galės žavėtis arba nekęst, bet kam tai rūpi - svarbiausia pačiam žinot, kad esi nuostabus, o to iš tavęs niekas negali atimt.
aišku, prasidėjus normalioms pamokoms ir užmiršus naujus įspūdžius pasinersim į rutiną, bet nuo to niekur nepabėgsi. teks iš peties padirbėt, o kur dar niūrioji rudens pusė - visas tas lietus, sušalę pirštai ir permirkę kojos.


bet šįkart, kad ir kaip stebiuosi pati savimi, aš žiūriu į tai labai teigiamai! be to, laukia mano šešioliktasis gimtadienis ir netgi nesitikėdama nieko ypatingo labai jo laukiu. ne dėl to, kad tikiuosi kažkokių supermega dovanų ar ruošiuosi jį atšvęst crazy bitches style, bet dėl paties amžiaus. šešiolikos tikiuosi pagaliau susivokt ko noriu ir kas esu.
linkiu šį rudenį ir jums pasiekt to paties! bučkis

2011 m. rugpjūčio 18 d., ketvirtadienis

mano mylimiausioji pusseserė Julita man kažkada sakė :
- dabar visi stengiasi išsiskirt iš minios. o aš specialiai taip nebedarau.
taigi, ji išsiskiria iš kitų tuo, kad stengiasi neišsiskirt. ne, tai visai ne paradoksalu.

aš pati irgi stengiuosi nebūt tokia kaip visi, bet yra dalykų, kurių nesugebu kontroliuot ir jie kitiems gali pasirodyt labai keisti. pavyzdžiui :

1. aš nenoriu ištekėt. bent jau dabar man taip atrodo. žinau, kad po daug metų man viskas gali atrodyt visai kitaip, bet dabar mano nuomonė būtent tokia. nenoriu apsikeist aukso žiedais (wtf, auksas) su kažkuo, ko vieną rytą suprasiu visai nepažįstanti. meilės noriu kaip ir tikriausiai visiškai visi žmonės, bet nematau prasmės pasirašinėt popierių, prisiekinėt prieš dievą ir panašiai. tai reikalinga tik tiems, kurie ieško saugumo, garantijų ir bijo tą, kuris yra šalia labai lengvai prarast. bet jei norės, tas special someone ir taip išeis. jam tiesiog bus daugiau papildomo užsiknisimo ieškant advokato.


2. aš nenoriu turėt vaikų. manau, kad su metais tai irgi pasikeis, bet kol kas neturiu jokio motiniško instinkto. aaaišku, maži vaikai mieli, kai nerėkia arba miega, bet jie varžo ir priešingai nei susituokus, tu negali tiesiog išsiskirt. vaikai yra visam gyvenimui ir nuo tada, kai iš savęs išstumi mažąjį monstrą, JIS tampa tavo gyvenimu. nežinau ar kada nors būsiu pasiruošus tokiam dideliam žingsniui. esu per didelė egoistė ir noriu gyventi savo gyvenimą.


3. aš nenoriu išmokt vairuot, bent jau ne iš karto, kai man sukaks aštuoniolika, nes visas tas skubėjimas man tikrai ne prie širdies. bijau vien minties apie man suteiktą galią valdyt automobilį. puikiai žinau, kad visiškai neturiu koordinacijos ir galiu pasiklyst net savo gimtajam miestely, kuris užima vidutiniškai tiek vietos, kiek turtingo žmogaus didelis kiemas. be to, mėgstu laužyt daiktus ir sukelt nelaimes bei visaip kitaip sufail'int, todėl nenoriu net įsivaizduot kiek žalos padaryčiau pastatams/nekaltiems piliečiams/sau. man patinka važinėtis traukiniais ir dviračiu, nors turint mašiną viskas yra daug paprasčiau, nes gali keliaut kur nori nuo nieko nepriklausydamas. net jei kažkokiu bodu ir gaučiau vairuotojo teises, nenorėčiau būti viena iš tų, kurie tai sureikšmina, mato būtinybę visur ir visada keliaut vien automobiliu ir blizgina jį iki veidrodžio lygio.


tokia jau aš su savo požiūriu.

2011 m. liepos 8 d., penktadienis

grimztant į EMO liūną


man tiesiog fiziškai skauda pagalvojus apie mokyklą.
žinau, kad dar liko beveik pusė vasaros, bet laikas taip greitai bėga. nesigailėčiau pralekiančių dienų, jei jos būtų bet ko nors VERTOS. tiesiog taip nėra. tikriausiai dar niekada nejaučiau tokio baisaus nuobodulio. dažniausiai išėjus iš namų ir susitikus su žmonėm, kurie priverčia mane juoktis iki ašarų, reikalai pasitaiso, bet šįkart taip nėra.


nebegaliu net pagalvot apie vietas, kuriose kone kasdien leidžiu laiką. maximos aikštelė, mūsų numylėtasis rajonas, viskas taip įgrisę, kad dažniausiai norisi kaukt. ir svarbiausia, kad aš net nenumanau kaip visa tai pakeisti.

išsikraustyt? laikau tai šaunia išeitimi, bet mano tėvai deja taip nemano. jie turi mažutėlę alergiją didmiesčiams ir yra beprotiškai prisirišę prie savo jaukaus, saugaus, žiovulį ir depresiją keliančio miestelio, kur gandai sklinda šviesos greičiu ir medžių populiacija yra didesnė negu žmonių.

susirast naujos veiklos? patikėkit, aš bandžiau. mąsčiau apie dalykus, kuriuos galėčiau daryti, bet niekas taip ir neatėjo į galvą. kartais nutinka tikrai šaunių dalykų, kaip lakstymas lauke smarkiai siautėjant lietui, pasaulio pabaigos šventė ir panašus stuff, bet ir jie galiausiai baigiasi. o tada tenka grįžt į realybę.

blogiausiai jaučiuosi, kai pagalvoju apie ateinančius mokslo metus, apie bandomuosius egzaminus ir kad viskas vėl prasidės iš naujo. nupirkit man ginklą ir įremkit į smilkinį.

2011 m. gegužės 16 d., pirmadienis

kartais aš galvoju, kad sapnų pasaulis geresnis už realybę.

ten amžinai šviečia saulė, niekada nesibaigia raffaelo, bet svarbiausia - mylimiausi žmonės niekada tavęs nepalieka, tik sapnuose arba svajonėse jie gali likti amžinai gyvi.

bet sapnai kartais ir skaudina. jie primena mums dalykus, kuriuos palikom praeity ir norėtume, kad šie niekada nesugrįžtų.


vieni geriausių sapnų yra tie, kuriuos susapnavus ryte pajunti palengvėjimą ir gali lengvai atsipūsti, nes žinai, kad viskas buvo netikra. kiek kartų prabudau visa drebėdama ir pusę nakties blaškiausi po baisaus košmaro. tačiau geriausia dalis ir yra ta, kad košmarai visada lieka košmarais. priešingai nei realybė, jie tiesiog pasimiršta ir mes gyvenam toliau.

pasitaiko rytų, kai pabundu ir pagalvė būna šlapia nuo ašarų. kartais net nepamenu ką sapnavau, bet dažniausiai jaučiuosi sukrėsta ir noriu kuo greičiau visiškai atsibust.

būna ir tokių sapnų, kai net pabudęs kelias sekundes guli užmerkęs akis ir stengiesi sustabdyt saldžią akimirką, o po to visą dieną nešiojiesi saldų jausmą širdy. iki kito sapno.

2011 m. gegužės 9 d., pirmadienis

pavasarį pamestos galvos


aš noriu būt nemirtinga. gyvent rokenrolu, niekuo nesirūpint, miegot kiaurą dieną, tūsint visą naktį ir spjaut ant visų nuomonės. kiekvieną dieną leist kaip penktadienį ir dėl nieko nesigailėt.

mes visi tokie prakeiktai suvaržyti. žinau, kad esam dar tik mokiniai, bet užknisa elgtis taip kaip iš manęs tikisi. susitelkt į mokslus, nes tai užtikrina saugią ateitį, būt rimta ir pavyzdinga. nesu kvaila, suprantu kaip tai svarbu ir kad pradėjus savarankišką gyvenimą sau paspausiu ranką už įgytą išsilavinimą, bet šiuo metu aš paprasčiausiai noriu būt laisva.

laisva nuo taisyklių, tėvų aiškinimo kaip man gyvent ir ką kiekvienam žingsny daryt, aplinkinių susikaustymo, šaltumo ir nerūpėjimo. svajoju gyvent taip kaip MAN patinka. susikurt tokį požiūrį, kuris leistų nesirūpint dėl to ką apie mane galvoju kiti, bendraut su visais kaip su geriausiais draugais, vidury savaitės išlėkt į koncertą ar prie jūros. nes jei ne dabar, tai kada?

mes bėgam, nesustojam ir vis kažko prakeiktai laukiam. galvojam, kad vieną dieną dalykai pasisuks į mums norim pusę, bet iš patirties žinau, kad dažniausiai taip nebūna. todėl mano didžiausias siekis yra gyvent šia diena, džiaugtis kiekviena akimirka, pavasariu, žiema, šalčiu ir karščiu. bet kol kas to padaryt negaliu. yra dalykų manyje ir aplink mane, kurie stabdo ir galbūt amžinai stabdys.

sako, kad laisvė yra teisė rinktis. aš noriu rinktis kitokį požiūrį, kitokį gyvenimą ir brangiausius žmones įsitraukt kartu, o tuos kurie man nieko nereiškia arba sukelia blogus jausmus - palikt kažkur praeity. noriu išvykt į didelį mieste, kur net atmosfera kitokia, kur žvilgsniai ne tokie pikti ir kur gatvės pilnos skirtingų, tačiau nuostabių žmonių.

ilgos naktys, trumpos dienos. dalykai, kurie tą akimirką atrodo patys svarbiausi. gal kada nors aš išsilaisvinsiu ir tai pajusiu. būsiu fuckin hippie!

2011 m. gegužės 2 d., pirmadienis

žinau, kad labai daug rašau apie meilę, verkšlenu kaip man ir visam pasauliui jos trūksta, bet tiesiog dažnai taip jaučiuosi, todėl noriu tuos negerus jausmus kur nors patalpint, kad jie mane ne taip baisiai kamuotų.

tačiau šis blog'as bus tikrai ne toks! net keista, kad šiandien jaučiuosi pozityviai nusiteikus (bet tai tikriausiai laikina. emo'iški įpročiai, my dears) ir noriu tuo pasidalint su kitais savo likimo draugais, bei pačia savimi, kad po kiek laiko galėčiau tai skaityt ir suprasčiau, kad mano užrašytos mintys yra visiška tiesa. bet labiausiai aš tiesiog nutolinu chemijos namų darbų darymą, kurių galiausiai vis tiek nedarysiu.


tiesiog aš noriu pasakyt, kad neverta verkt dėl kažko kas tau patinka, bet niekada nebus tavo. žinoma, liūdna ir puikiai tai suprantu, bet širdies skausmas galų gale visiškai sugniuždo, net jei iš pradžių jis ir atrodo romantiškas ar pnš. reikia pasistengt turėt stiprybės pamiršt ir move on. gyvenimas tęsiasi, net jeigu jums jis atrodo sustojęs. negalit tapt kitu žmogum, negalit padaryt, kad jus mylėtų visi aplinkiniai, negalit visada stengtis elgtis taip, kaip iš jūsų to tikisi kiti. esam kas esam ir jeigu kažkam tai nepatinka - puiku. nereiškia, kad tas žmogus kvailys, jį reikia niekint, jo nekęst ir maišyt su purvais, lyg nuo to pasijustumėt geriau. vieni mėgsta šokoladinius ledus, kiti braškinius, bet mes ant jų už tai nepykstam.

ir aš galiu garantuot, kad būnant savimi dėl jūsų vieną kas nors eis iš proto. nes gal jūsų labai gražus juokas, didelės žalios akys, mokat gražiai nuraust, negalit gyvent be naktinio dangaus pilno žvaigždžių ir tam kažkam to užteks. jūs būsit viskas, VISKAS ko jam kada nors reikėjo. brangiau už muziką, saulę ar šokoladą.

tuo labiau, kad artėja vasara - labiausiai pašėlęs ir tikrai pats karščiausias metų laikas iš visų. niekas nežino kas gali nutikt! ilgi vakarai prie laužo ar vienadienės išvykos prie jūros ir žvilgsniai susiskirs su kažkuo ypatingu, o tada - BOOM, you're in love.


tik noriu pasakyt, kad svarbiausia nenuvertint savęs ir niekada neprarast vilties, net kai tai atrodo pati sunkiausia užduotis. mes visi labai skirtingi ir vienodai nuostabūs. reikia tik palaukt reikiamo momento gyvenime, kad viskas išsirutuliotų sklandžiai, kaip to ir trokštat.

nors tikriausiai rytoj ar dar greičiau aš jausiuosi vieniša ir apleista, tai nesvarbu. kada nors vis tiek viskas bus tobula. gal tik savaitę, gal dieną, o gal vieną minutę, bet bus ir to gana.


mylėkit ir būkit mylimi! bučkis

2011 m. balandžio 27 d., trečiadienis

padėkit man rast tą prakeiktąją


negaliu užmigt, sėdžiu ir galvoju kas yra laimė.

visi sako, kad ji slypi tikrai ne turtuose. ne mašinose, rūbuose, aukso grandinėse ar svarovskiais žibančiuose laikrodžiuose. tai kur ji?

nes man laimė ir yra apsivilkt naują suknelę, o kitam tikriausiai nebus nieko geriau negu įsėst į naują žvilgantį ferrari. nors iš asmeninė patirties žinau, kad yra dalykų, kurių niekada niekada nekeisčiau į daiktus ir kurie suteikia daugiau laimės negu bet kas kitas pasauly.

kad ir muzika. be jos aš neįsivaizduoju nė vienos savo dienos. nes nėra nieko nuostabiau negu visu garsu klausytis savo mėgstamiausio track'o ir pamiršt visiškai viską, ypač problemas ar tave kamuojančius rūpesčius. muzika yra geriausias psichologas, su kurio nepasikalbėsi, bet bent jau nusiraminsi.

arba šokoladas ar kakava. nežinau kaip, bet saldumynai sugeba pataisyt nuotaiką. jie neištaiso to, kas tave liūdina, bet bent jau padeda apie tai negalvot ir tikrai pagerina nuotaiką.

be to, laimė yra juokas. būna, kad juokiesi, kai tikrai nesi laimingas ir atrodo, kad gyvenimas užknisa, bet be juoko tiesiog numirtume. ir kokia čia būtų laimė, jei nesugebėtum juoktis.

bet labiausiai meilė yra laimė. meilė, kai tu ją jauti ir tau jaučia tą patį. bent jau aš bandau tikėt, kad taip būna. kad tai nėra kažkas, apie ką mes skaitom ar matom filmuose, bet neegzistuoja realybėj. gal kada nors įsitikinsiu, kad tai tiesa.