Iškart įspėju, mieli tikėjimo fanatikai, šitas blog'as ne jums.
Šiandien buvau bažnyčioj ir tarp snaudulio ir klūpojimo pertraukėlių suvokiau kaip mažai aš visu tuo tikiu. Aišku, pačiu Dievu aš tikiu, bet visos tos istorijos apie nukryžiavimą, prisikėlimą, rojų ir pragarą man atrodo tik žmonių išsigalvojimai. Mes gyvenam tik vieną gyvenimą ir mirę patenkam į niekur. Nes kitaip neišeitume iš šio pasaulio, jei viskas kažkur kitur dar geriau ir lyg neikur nieko tęsiasi. Arba, pragaras. Netikiu, kad kažkoks raudonžandis su ragais badys mano subinę, jei nusidėsiu. Kad degsiu liepsnose. Nesąmonės kažkokios.
Aišku, krikščionių bažnyčia aukština teisingas vertybes - meilę, šeimą. Ji moko gyvent dorai ir tai iš tiesų yra gražu, ypač kai žmonės, kurie jau buvo pasiekę visišką dugną, tikėjimo padedami gali vėl grįžti į normalų gyvenimą.
Bet gyvenimas be nuodėmių nėra GYVENIMAS. Kad patirtum tikrą jo skonį, turi padaryt ir kažką beprotiško, ko vėliau gal ir gailėtumeisi. Be to, nuodėmės gali būt toookios saldžios. Juk verta pabandyt, right? Nekalbu apie žudymą, vagystes ir panašų stuff. Nors.. XD
Ir dar man kvaila atrodo, kad kunigai ir vienuolės negali turėt šeimos ir turi gyvent savo susikurtam pasauly. Tai nėra normalu. Kaip jis gali pamokslaut apie meilę vaikui, jei pats tokios nepatyrė?
Arba visas tas išpažinties thing. Juk nesąmonė, kad kažkoks žmogus, kuris tikrai nėra 100 proc. šventas gali tau atleist didžiausius paklydimus. Kad MALDOS gali tai padaryt. Ir jei Dievas būtų toks tyras ir geras, ar mes turėtume jam kažką duot mainais? Čj kad ne.
Tikriausiai visus tuos dalykus žmonės sugalvojo norėdami turėt viltį. Norėdami tikėt, kad tai jų išsigelbėjimas. Norėdami nuramint neramią sąžinę. Iš baimės, kad po šio gyvenimo daugiau nieko nebėra.
P. S. Ar matėt, kad facebook'e yra Jėzus Kristus? Reiktų pabendraut
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą