Vestuvės. Kuo jos tokios svarbios? Kodėl dauguma mažų mergaičių jas planuoja ir įsivaizduoja šią dieną svarbiausia savo gyvenime? Turiu galvoj suknelė, milžiniškas tortas, puota ir visa kita yra fun stuff, bet tai tikrai nėra labai svarbus gyvenimo įvykis.
Svarbiausia yra ta akimirka, kai sutinki žmogų ir supranti, kad nori su juo praleist visą savo gyvenimą. Jūsų buvimas kartu, pasivaikščiojimai, apsikabinimai, pokalbiai, barniai, tai dalykai kurie tikrai daug reiškia. Meilė pakeičia žmogų. Bet ne vestuvės. Jos tik formalumas, kuris susaisto tave su tuo žmogum. Mama kažkada man sakė 'aš bijočiau gyvent nesusituokus, nes tas žmogus gali bet kada išeit ir palikt tave vieną'. Bet netikiu, kad kas nors, kas tave myli taip pasielgtų. O jei norės išeit, tai kažkokie popieriai tikrai nesulaikys. Gyvenant kartu reikia vienas kitu pasitikėt. Ar kažkoks pažadas suteikia saugumo jausmą? Abejoju.
Ir apskritai, vedybinis gyvenimas man atrodo nuobodus ir visai neromantiškas. Ta pati rutina, o jei dar vaikai. Nebent du žmonės vienas kitą tikrai beprotiškai myli ir kiekviena kartu praleista diena jiems šventė. Bet kad taip gyventum, reikia labai stengtis, galvot ne vien apie save, o tai nėra lengva, I think.
Ir vis dėlto aš nenorėčiau, kad vyras dvejotų ar nori mane vest. Jis turi to norėt. Gal santuoka ir nėra labai svarbu, bet jei jis netrokšta vadint manęs savo žmona, vadinasi jis nėra tikras ar nori su manim praleist visą savo gyvenimą.
Bet mieliausia man matyt du žilus senelius einančius gatve susikibus už rankų. Jie kartu tikriausiai jau kokį šimtą metų ir VIS DAR myli vienas kitą. Tai ir yra gražiausia.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą